Baleto istorija

Baleto atsiradimas

Baleto pradmenis galima rasti senovės Egipto šventuosiuose šokiuose. Indijoje, Siame ir kitur Azijoje iki šių dienų išliko mistinio pobūdžio šventieji šokiai. Indijoje ir Pietryčių Azijoje gyvuoja ligšiol vietos klasikinių šokių stiliai tradicijos: Bharatanatjamas (Pietų Indijos Tamilnado v-ja), Odissi (Orisos v-ja), Vajang orangas (Indonezija), Tailando ir Kambodžos rūmų baletas ir kt. Senovės Graikijoje (iš dalies ir Romoje) šokiai turėjo religinės reikšmės, jie buvo susiję su įvairiomis kulto apeigomis ar lydėjo tragedijų ir komedijų vaidinimus, nebūtinai būdami glaudžiai susiję su bendru veiksmu. Romėnams buvo žinomi ir vynuogių surinkimo šventės šokiai, skirti Bakcho garbei. Prie maldyklų dažnai buvo ištisi šokėjų būriai. Romos imperijai žlugus šokio menas apmirė tūkstančiui metų ir atgimė XV a. pabaigoje - XVI a., jau nebe kaip mistinis veiksmas, o kaip vaidinimas.

Artimas dabartiniam supratimui baletas atsirado Italijoje Renesanso epochos metu (XVI a.) ir pradžioje buvo bendro veiksmo ir nuotaikos siejama šokių scena operoje. Pirmuoju pasaulietiškuoju baletu laikomas spektaklis pastatytas 1489 m. Milano kunigaikščio ir Izabelės Aragonietė vestuvių proga. Tai buvo dvaros iškilmės su eisenomis, muzika, šokiais ir žaidimais. Nuo to laiko baletas pasidarė dvaro gyvenimo elementu, lydinčiu iškilmes, turnyrus ir pan. Balete atsiranda alegorinių ir mitologinių motyvų, šokių judesiai lėti, smulkūs ir neįvairūs.

Iš Italijos patekęs į Prancūziją baletas tapo iškilmingu prabangiu reginiu. 1581 m. Kotrynos Medici kapelmeisteris Baltasarini pastatė pirmąjį baletą Prancūzijoje "Circėja ir jos nimfos". Pirmųjų baletų muzikinį pagrindą sudarė liaudies ir dvaro šokiai. Baletas buvo grynai karaliaus dvaro pramoga, jame dalyvavo dvariškiai, netgi karaliai. Baleto šokėjai buvo tik vyrai su įvairiomis kaukėmis. Kostiumai buvo ištaigingi ir varžantys judesius, jokios technikos nebuvo.

XVII a. antroje pusėje atsirado nauji teatro žanrai, pvz., komedija - baletas, opera - baletas, kuriuose svarbus vaidmuo skiriamas baleto muzikai ir bandoma ją dramatizuoti. Prancūzų balete susiformavo savos tradicijos ir tipiškos savybės: baletą sudarė šokiai, lydimi eilėraščių deklamavimo ir dainavimo; šokiai skirstomi į groteskinius pantomiminius įvairių personažų pasirodymus (tai atliko profesionalūs aktoriai) ir dekoratyvinius grynai choreografinius šokius, sudaromos sekant geotrinius piešinius (juos atliko dvariškiai).

Savarankiška sceninio meno šaka baletas tapo tik XVIII a. antroje pusėje, po prancūzų baletmeisterio J. G. Noverre reformų. Noverre (1727-1810) atskyrė baletą nuo operos, sujungęs jį su antikine pantomima. Jo pastatytoje operoje "Medėja ir Jasonas" artistas Vesteris pirmą kartą išėjo į sceną be kaukės. Noverre stengėsi sujungti dailę, muziką, choreografiją, technikos ir šviesos efektus į vientisą dramatišką spektaklį. Jo knyga "Laiškai apie šokį" svarbia laikoma iki šiol. Noverre įtakoje Paryžiuje sukurta pirmoji šokių akademija. Baleto centru tampa Paryžius, kiti kraštai tik jį seka.

Besirutuliojant italų ir prancūzų operai, baletas perėjo į miesto operos teatro sceną, bet čia tapo tik operos ir dramos papuošalu (Moljero komedijos). Kompozitorius ir dramaturgas Quilnault 1681 m. balete "Meilės triumfas" įtraukė 4 moteris balerinas.